Pastaraisiais metais aliejinė tapyba pamažu įsiliejo į paprastų žmonių namus. Dekoruodami savo namų sienas, žmonės dažnai renkasi akvareles, kinų paveikslus ir aliejinius paveikslus. Aliejinė tapyba ypač mėgstama žmonių.
Kinijoje tapybos rinka apytiksliai suskirstyta į tris kategorijas: kinų tapyba, vakarietiška tapyba ir liaudies tapyba.
Kinijos tapyba pabrėžia žavesį ir susidomėjimą, o rašiklį ir rašalą, o Vakarų tapyba ne.
Vakarietiška tapyba – tai aliejinė tapyba, medžio trinkelės, vario plokštės, piešiniai, akvarelės, guašai ir kiti paveikslai. Tarp jų aliejinė tapyba yra pati išraiškingiausia, praktiškiausia ir dekoratyviausia tapyba.
Vakarietiška tapyba aliejiniais dažais Kinijoje buvo pristatyta tik daugiau nei tris šimtus metų, o į žmonių socialinį gyvenimą ji buvo plačiai pristatyta tik praėjusio amžiaus pradžioje. Po reformos ir atsivėrimo vietos yra įvairių stilių ir žanrų aliejinės tapybos kūrybai.
Aliejinės tapybos kūrybą galima suskirstyti į teminę tapybą, žanrinę tapybą, peizažo tapybą, portretų tapybą ir natiurmortų tapybą. Tačiau, nepaisant temos, darbas daugiausia remiasi dviem pagrindiniais elementais: forma ir spalva. Kitaip tariant, aliejinė tapyba naudoja tris pagrindines formos, šviesos ir spalvos išraiškos priemones.
forma, tai yra forma. Tam reikia, kad tapytojas pirmiausia turėtų modeliavimo ir gilių eskizų įgūdžių. Be gero eskizinio pagrindo, jei norite nupiešti gerą aliejinį paveikslą, pavyzdžiui, aukštą pastatą be pamato, negalite atsistoti.
Šviesa, tai yra šviesos efektyvumo našumas. Po prancūzų impresionizmo iškilimo jis paskatino šviesą tyrinėti ir atlikti. Tapytojo šviesos supratimas buvo moksliškas ir racionalus. Todėl šviesos ir šešėlio išraiška yra tikroviškesnė ir ryškesnė. Šviesa ir šešėlis yra svarbūs elementai, nustatantys atmosferą. Šią tiesą nesunku suprasti pažvelgus į teatro scenos apšvietimo efektą.
Svarbiausias aliejinės tapybos elementas yra spalva. Spalvos skiriasi nuo spalvų paletėje. Tapytojas niekada nededa spalvų į paletę, tai yra gamykloje pagamintus dažus, ant drobės nepažeistos. Šias spalvas menininkas turi kruopščiai ir meniškai modifikuoti, kad būtų pasiektas spalvų švelnumas ir tikroviškumas bei spalvų blokų harmonija. Tai žmonės dažniausiai vadina tonu arba tonu. Aliejinės tapybos spalva negali būti nei spalvingas kratinys, nei sudėtingas ir akinantis, o turi formuoti tam tikrą spalvinį polinkį, o pokytis yra neatlygintinas, subtilus ir subtilus vaizdo efektas.
Tonas yra aliejinės tapybos siela. Nėra tono, tai yra, jei aliejinė tapyba nesudaro tono, nėra harmoningo ir įvairaus spalvų derinio, tai galima sakyti, kad aliejinė tapyba nepasiekė einančios linijos. Be minėtų reikalavimų, aliejinėje tapyboje taip pat kreipiamas dėmesys į kompoziciją, teptuko potėpius, ritmą ir pan., kurių čia nedetalizuosime.
Šiuolaikinė aliejinės tapybos kūryba apytiksliai skirstoma į dvi kategorijas: abstrakčiąją tapybą ir figūrinę tapybą.
Vadinamoji abstrakčioji aliejinė tapyba – tai atliekant paveikslą išgauti gamtos objektų kopijavimo formą ir pakeisti ją idėjos bei vaizdo išraiška. Tokia tapyba neturi konkretaus gamtos vaizdo, tik spalvų blokus, linijas, taškinius veidus ir pan. Skaitytojas tik sukelia asociacijas ir vaizduotę iš šių spalvų blokų derinio. Pavyzdžiui, tokiai rūšiai priklauso meistro Zao Wou-Ki darbai. Yra įvairių abstrakčiosios tapybos meno teorijų, tačiau jas galima apibendrinti senovės kinų žodžiais, tai yra „drambliai yra nematomi“.
Paprastai žmonės turi klaidingą nuomonę, kad impresionizmas, fovizmas, futurizmas – visa tai vadinama abstrakčiąja tapyba. Tiesą sakant, šios meno mokyklos tik prasiveržia per realizmo ir klasicizmo rėmus, o vaizdo neišgauna, daugiausia tik modernizuoja tikrovės vaizdą, deformuoja ir perdeda.
Šiuo metu Kinijoje taip pat yra daug tapytojų, kurie teigia esą abstrakčiai, kai kurie tapytojai yra suformavę tam tikrą stilių, o jų darbai turi nemažą gylį, tačiau kai kuriems žmonėms gali trūkti eskizavimo pagrindo, jie nėra gavę griežtų realistinės tapybos mokymų, klaidingai manydamas, kad atsitiktinis tepimas yra abstrakti tapyba. Tokie darbai nėra gilios prasmės, nelabai įdomūs, nei dekoratyvūs, nei tyčinis išradingumas, tiesiog forma. Tiesą sakant, tai labai iškreipia pagrindinę abstrakčiosios tapybos esmę.
Figūrinėje tapyboje, be to, kad ji yra visiškai realistiška, yra daug formų, kurios yra dekoratyvios, deformuotos arba tarp abstrakčios ir figūrinės.
Trumpai tariant, šiandien pliuralistinė era, o aliejinės tapybos kūryba taip pat įvairi turinio ir išraiškos požiūriu. Negalime teikti pirmenybės vieniems kitiems, tegul įvairių žanrų kūriniai šviečia šimtuose aliejinės tapybos sodų.
Aukščiau daugiausia kalbama apie originalius aliejinius paveikslus. Kompiuterinis dažymas, kopijavimas, riboto spaudinio spausdinimas ar menkavertis „linijinis dažymas“, „pagamintas“ gamykliniais metodais, nėra diskusijos tema.