Pirma, impresionistinio stiliaus aliejinės tapybos kūrime iš esmės taikomas tiesioginis tapybos metodas, dažniausiai naudojant baltą drobę kaip pagrindinį pagrindą, kad būtų gautas stipriausias spalvos pagrindas, tačiau yra ir kreminės arba šviesiai pilkos drobės pagrindų, priklausomai nuo paveikslo spalvos. . Drobės tekstūra paprastai neturėtų būti per smulki, o dėl stambesnės tekstūros gali atsilaisvinti pigmento spalvos sluoksnis, kuris nėra per standus, kai spalva sujungiama, be to, tai yra palanki sausam dažymui. Išskyrus keletą tapytojų, tokių kaip Renoir ir Laudrekas, kurie mėgo naudoti ploną dažymo metodą, dauguma tipiškų impresionistų naudojo storą tapybą ir gretino spalvas su skirtingais smulkiais potėpiais ir spalvomis, naudodami pigmentus, kurie dažniausiai buvo nepermatomi ir permatomi, ir sukuria turtingą spalvų kontrastą. ir plazdėjimo efektai taikant spalvų stulbinančio persidengimo arba sugretinimo metodą.

Antra, nors tapytojai postimpresionistai ir neoimpresionistai savo koncepcija iš esmės skiriasi nuo tradicinių impresionistų, esminių materialinių ir techninių savybių skirtumų nėra, tačiau jie pabrėžia subjektyvias spalvas. Neoimpresionistai spalvas atskyrė visiškai pagal septynių spektro spalvų principą ir net piešė tik spalviniais taškais pagrindinėmis neharmonizuoto spektro spalvomis, todėl tai dar buvo vadinama puantilizmu griežtąja prasme. Tačiau vis dar yra akivaizdžių skirtumų tarp skirtingų tapytojų naudojamų teptukų, Monet lengvumo ir laisvės, Pissarro apvalumo ir amžiaus, Van Gogho grubumo ir arogancijos bei Seurat griežtumo ir atsargumo.

Trečia, impresionistinės tapybos etapai buvo gerai žinomi, paprastai lauko eskizuose dažniausiai šiek tiek sumaišomas storesnis pigmentas, kad susidarytų stora teptuko tekstūra ir spalvos sugretinimo efektas, nes scenos eskizas dažniausiai baigiamas vienu metu, todėl iš esmės jis pagrįstas. ant šlapio dažymo, kai reikia, retai įpilkite spalvoto vidutinio skiedimo. Gaminant aliejinę tapybą ar darbus, kuriuos reikia atlikti daug kartų, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pirmiausia būtų plona, ​​o paskui riebalai, paprastai pirmiausia terpentino spalva plonai paskleiskite bazinę spalvą, o tada naudokite storesnę spalvą. Norėdami toliau gilinti, taip pat galite naudoti sauso dažymo metodą, teptuku nubrėždami dengiančią spalvą, kad pagrindinė ir viršutinė spalva sudarytų sudėtingą ir spalvingą efektą. Nemaišykite pigmentų per stipriai, leiskite skirtingoms spalvoms natūraliai susijungti ir vizualiai sumaišykite, kad būtų stipresnis kontrastas. Apdorojimo technika, pagrįsta stora danga, taip pat turėtų skirti daug dėmesio storam ir plonam kontrastui, turi būti kvėpuojanti vieta, negalima aklai kaupti dažų, kitaip vaizdas atrodys sudėtingas, bet taip pat gali sugerti aliejų, įtrūkti ir kt. problemų, dėl tos dalies, kuri nėra ideali, arba nugramdyti laiku ir laukti, kol sausas taip pat perbraižys.

Ketvirta, impresionistinėje tapyboje dėmesys skiriamas bendro paveikslo spalvinio ritmo transformacijai ir susiejimui, labai svarbu žavesio glotnumas, plunksnos atpalaidavimas, kas yra tas pats, kas laisvos rankos stiliaus aliejinės tapybos kūryba, jei per daug. dėmesys detalėms atrodys griežtas. Todėl reikėtų drąsiai apibendrinti formos traktavimą, pasistengti „nunešti“, o tai yra spalvos ir rašiklio ypatybės bei žavesys.